|
Antradienis, 11 Rugpjūtis 2009 09:53 |
Skubame dalintis paskutinių dienų įspūdžiais, o jie buvo tikrai nepaprasti. Kad net nebuvo laisvos minutes pasipasakoti.
Pabudę Smalininkų mokykloje išėjome visi pasivaikščioti po miestelį. Pagaliau atsidūrėme visai šalia Rusijos sienos, kurią skyrė tik Nemuno vingiai. Čia aplankėme ir visiems labai patikusį technikos muziejų, kur labai šaunus šeimininkas papasakojo mums tokių istorijų, kad net ir sunku patikėt juo buvo. O žmonių svetingumu mes jau žavėjomės nuo pat pirmų dienų. Čia taip pat buvome pavaišinti labai skaniu pyragu su medumi bei šaltu šulinio vandenėliu. Visi labai dėkojame mielam ponui Justinui už tokį šiltą priėmimą. Toliau kelias tęsėsi iki pat Viesvilės miestelio, kur mus pasitiko kultūros centro meno vadovė Eglė su savo dukrele. Čia mes poilsiavome, gėrėme arbatėlę ir mokėmės lipdyti iš molio. Vėliau patraukėme į Švedkalnio piliakalnį, kur mums žuvienę jau virė draugiškas ir be galo svetingas Viešvilės seniūnas Valentinas. Su mumis praleisti vakarą atėjo ir mažieji Viesvilės gyventojai- Viesvilės vaikų namų auklėtiniai:) Jų ir seniūno kompanijoje laabai skaniai valgėme garsiąją seniūno žuvienę, o vėliau ir meno vadovės Eglės ant laužo kepta duonelę. Vaikų namų auklėtiniai irgi pasidalino su mumis ne tik savo gyvenimo kasdienybe, bet ir vakariene:) Ačiū visiems už svetingumą!:)
Jau sutemus, grįžome į nakvynės vietą, kur vieni dar vaišinosi arbata, o kiti, užsigardžiavę pono Justino įdėtomis lauktuvėmis- bičių korio medumi- užmigo tik padėję galvas ant čiužiniu...
Atsikėlėme anksčiau nei įprastai, nes reikėjo atsisveikinti ne tik su Jurbarko savivaldybe, bet ir su dviem bendražygemis, kurios pasitraukė is žygio, likus vos dviems dienoms. Tačiau mūsų nesumažėjo! Nes prisijungė Julija iš Viešvilės ir dar anksčiau mus palikęs, bet vėl prisijungęs Tautvydas iš Vilniaus. Ši dienelė ištikrųjų mums buvo labai įspūdinga ir linksma. Gavę pasieniečių leidimą keliauti saugomoje zonoje su džiaugsmu iškeliavome ieškoti naujų paskutiniųjų įspūdžių. Keliavome Nemuno pakrante, o kitoje pusėje matėme Rusijos pasienį...taip užsižiurėje į šiuos vaizdus nuklydome kažkur ne ten kur turėjome nueiti, tad teko nemažai kilometrų sugrįžti atgal. O saulė kepino ir ta manta ant pečių nepasirodė per lengva, bet čia dar buvo tik visko pradžia. Pasiklydome ir eidami atgal. Užėjome į tokį tankų mišką, kur niekas nei kojos nebuvo įkėlęs, tad geriausia išeitis buvo bristi lediniu upeliu ir kaip visų buvo galvota, kad jis išves mus į kokį takelį. Tačiau apėję ratą tarsi ir vėl grįžome į ta pačia vietą, kuria jau kažkada buvome matę. Bet tada jau visi nusprendėme, kad geriau eiti toliau nuo Nemuno takeliu nei vėl klaidzioti aplinkeliais. Nors buvome visi slapi ir purvini, nuotaika mums buvo tik dar geresnė. Pagaliau išėję į takelį patraukėme Jūros upelio link. Sunku buvo keliauti, nes karštis nesiliovė musu kankinęs. Vos prieję Jūrą, griuvome visi ant žolės ir atrodė, kad jau daugiau nei žingsnio iš vietos. Bet.. Atsigavome tada, kai atrakciją mums visiems padarė pasieniečiai, kurie perkėlė mus kateriu į kitą upes pusę, kur jau ant stalo garavo skani žirnių koše. Gavome pasiūlymą nuvežti mus į nakvynės vietą, nes jau buvome visi tikrai nuvargę po visų klaidžiojimų po lankas, tačiau sukaupę visas jėgas atsisakėme tokio viliojancio pasiūlymo ir pasistiprinę patraukėme per miškus. Buvo vakaras, leidosi saulė, o mes keliavome mišku. Tiesiog didžiavomės savimi, kad paskutinį vakarą mes neprisvilinome savo blyno, ir neišmainėme kojų į ratus. Vakaro poilsis atpirko visus vargus. Susėdę prie laužo kepėm dešreles, grožėjomės žvaigždėtu dangumi, nakties tyla, miško alsavimu, prisiminėme visus sutiktus žmones, patirtus nuotykius ir laiką praleistą kartu. Net netikejome, kad jau sedėjome paskutinį vakarą kartu.
Paskutiniosios dienos rytą atsidekoje "Bitutės" stovyklos šeimininkui iškeliavome aplankyti Rambyno regioninį parką. Pamatėme įspūdingą Raganų eglę, didžiausius vargonus bažnyčioje ir susitikę su gide Giedre, sužinojome daugybę įdomių dalykų, kad net nepastebėjome kaip prabėgo laikas. Labai dėkojame Jums už tiek perduotos informacijos ir atsidavimą savo darbui! Pamatėme net ir ta senoviskai vadinama Tilžės miestą, o už šį apsilankymą dėkojame Bardinu užkardos vadams bei pasieniečiams.
Žingsniavome paskutinius kilometrus savojo marsruto ir netikejome, kad tai jau viskas, kad tai
jau pabaiga. Ir kad nebereikės daugiau keltis 8 val ryto, kad nebereikės daugiau žingsniuoti tų daugybės kilometrų ir nešti sunkių kuprinių. Netikėjome, kad nebesutiks mūsų pačios draugiškiausios bendruomenės, kurioms mes esame nepaprastai dėkingi ir sakome DIDELĮ AČIŪ už viską! Sakome ačiū visoms savivaldybėms ir jų organizatoriams, visiems keliautojams prisidejusiems prie mūsų, visiems žmonėms mums padėjusiems ir suteikusiems jėgų keliauti toliau! Lygiai po 15 dienų MES nugalejome! :) Gyvenimas mums metė dideli iššūkį ir išbandymą, bet mes jį išlaikėme! Sveikiname visus pagaliau apjuosus Lietuva ir pabaigus didįjį Tūkstantmečio žygį! Didelis AČIŪ dar karta visiems!
|
|
|
