Aukščiau matote žemėlapį, kuriuo šiuo metu iš skirtingų šešių taškų pagal laikrodžio rodyklę keliauja žygeiviai. Kiekviena atkarpa turi savo spalvą. Žygeiviai GPS imtuvo pagalba piešia Lietuvos sieną, kurią parodysime visam pasauliui! Po dviejų savaičių ji bus pilnai apeita. Kelionės metu žygeiviai atidengia lankytinas vietas žemėlapyje, tokiu būdu suteikiama galimybė geriau pažinti Lietuvos pasienį.
Kad nesupyktų kaimynai, jog galime išplėsti Lietuvos teritoriją, siena yra piešiama tiksliai pagal jos ribas. Jeigu norite pamatyti koks yra tikrasis žygeivių kelias, tai galite padaryti paspaudę mygtuką „parodyti tikrąjį žygeivių kelią“. Plačiau
Štai ir išaušo paskutiniosios dienos rytas. Visi atsikėlėme greitai, bruzdesys netilo visoje Kūčiūnų mokykloje. Visiems galvoje sukosi vienintelė mintis: ”Atėjo paskutinė diena. Pusdienis ir 1000-mečio žygis baigtas”. Ši mintis buvo ir džiugi, bet kartu ir gąsdino. Juk teks skirtis su žmonėmis, kuriuos spėjome pamilti, su kuriais susigyvenome ir praleidome labai daug laiko.
Visi linksmi, bet šiek tiek susimąstę, susikrovę daiktus, patraukėme pusryčiauti į Kūčiūnų kavinukę. Sriuba ir sumuštiniai buvo kaip niekad skanūs, o bendras arbatos gėrimas visus dar kartelį privertė pasijausti didele ir vieninga šeima. Papusryčiavę patraukėme Lazdijų link. Mūsų komandą sudarė 30 žygeivių, kurie buvo pasiryžę pasiekti finišą – Lazdijus.
Artėjant prie Lazdijų žingsniai ėmė vis lėtėti. Visi tarsi norėjo atitolinti tą akimirką, kada viskas baigsis... Ėjome linksmai, tvirtu ir vieningu žingsniu. Su daina pasiekėme Lazdijų miestą, kur mūsų jau laukė Indrė Basevičiūtė su komanda.
Visi susirinkome Lazdijų Jaunimo centre. Čia išsakėme savo paskutiniąsias mintis, pasidalinome įspūdžiais, peržiūrėjome nuotraukas, pasirašėme deklaraciją. Artūras paskutinį kartą pagrojo dainas, kurias dainavome prie laužo. Buvo labai smagu, kad pasiekėme tiek daug, įveikėme netoli 300 km, susipažinome su daug naujų žmonių, įgijome patirties...
Po pasisakymų visi paskutinį kartą susėdome prie vaišių stalo. Juokas ir kalbos netilo, tačiau po truputį visi turėjome skirstytis. Ir nors dalis komandos patraukė link Rudaminos piliakalnio, oficialiai SiluetasLT žygis aplink Lietuvą buvo baigtas. Mes tai padarėme!!!
Didelis ačiū KTU žygeivių klubui „Ąžuolas“, visiems žmonėms, kurie su mumis keliavo, ypatingai Jurgai, Pauliui, Romui ir Eglei, kurie su mumis žygiavo visas dvi savaites. Ačiū visiems savivaldybių atstovams, kurie mums labai pagelbėjo. Ačiū žmonėms, kurie labai draugiškai mus priėmė, vaišino. Be Jūsų mes to nebūtume padarę.
Išaušo priešpaskutinis rytas. Jį pradėjome kepta kiaušiniene su šonine. Iš pat ryto prie mūsų prisijungė pirmosios savaitės vadas Giedrius. Buvo smagu jį vėl pamatyti. Taigi, papusryčiavę žygiavome link Kučiūnų. Kelionė buvo smagi.Ypač pradžiugino visų taip laukta pelkė.:) Bridimas per ją buvo smagi atrakcija. Nakvynės vietą, Kučiūnų mokyklą, pasiekėme geros nuotaikos ir su daina. Šiek tiek atsipūtę po kelionės, išsiruošėme į Kučiūnų kultūros centrą, kuriame mūsų laukė vakarienė bei vakaronė su vietiniais žmonėmis. Valgėme sriubą, keptą kalakutą bei kitais skanėstais. Po skanios vakarienės, patraukėme į kiemelį, kur pabendravome su Kučiūnų žmonėmis, pristatėme savo žygį, papasakojome patirtus įspūdžius. Vėliau grįžome į Kultūros centro patalpas, kur visi kartu su vietiniais dainavome, šokome polką bei žaidėme įvairius žaidimus. Po visko prasidėjo šokiai, tačiau ten ilgai neužsibuvome. Grįžome į mokyklą. Paskutinį vakarą praleidome sėdėdami mokyklos kieme, kalbėdami, klausydamiesi Artūro dainų bei pritardami jam. Po kiek laiko vieni nuėjo miegoti, o kiti dar pasiliko. Užsibuvo iki paryčių. Prieš einant miegoti nusprendė, pažadinti ir kitus :D Ėjo per klases, kur miegojo žygeiviai, ir triukšmavo bei dainavo: „vokiečiai atėjo, karas prasidėjo...“ :D Taigi, paskutinė naktis buvo laaabai triukšminga. Tikimės netrukdėme ilsėtis vietiniams žmonėms.
Rytas prasidėjo triukšmingai. Mūsų buvo labai daug, o sporto salėj akustika tiesiog nuostabi, tad vienų balsai privertė ir kitus atsikelti :). Atsikėlę skubėjome pusryčiauti. O pusryčiai buvo nepakartojami - valgėme nuostabiai skanius blynus su obuolių uogiene ir grietine Kapčiamiesčio kavinukėj. Tai buvo patys puikiausi pusryčiai, kuriuos tik turėjome viso žygio metu. Jie buvo ne tik skanūs, bet ir priminė namus bei mamos keptus blynus :) mmmm....
Papusryčiavę išsiruošėme į žygį. Prie mūsų prisijungė trys jauni žygeiviai iš Kapčiamiesčio. Taigi mūsų žygiavo visas didelis pulkas. Visą dieną ėjome miškais, palei pasienį. Karštis alino, bet visi ėjome linksmais veidais, dainavome įvairias žygio dainas bei skandavome. Šalia visų linksmybių mums teko susidurti ir su pasieniečiais. Jie buvo griežti ir netgi norėjo susirašyti visų duomenis. Išsisukome tik davę žygio vadės tel.nr. :D.
Toliau visą laiką keliavome Lietuvos- Lenkijos pasieniu. Pakeliui sustojome pas vietinius žmones pasipildyti vandens atsargų. Jie maloniai mus pavaišino ne tik vandeniu, bet ir obuoliais. Šiek tiek pailsėję traukėme iki nakvynės vietos. Nakvojome šalia Juodojo Kauknorio ežero. O ten netikėtai mūsų jau laukė dvi buvusios žygio dalyvės, kurios su mumis keliavo žygio pradžioje. Visada smagu matyti pažįstamus veidus. Ši jų staigmena buvo tikrai maloni :).
Įsikūrus nakvynės vietoje, atkeliavo Lazdijų jaunimo reikalų koordinatorė Indrė Basevičiūtė su vakariene. O vakarienei valgėme činakus. Kai kas juos ragavo pirmą kartą. Visiems tokia vakarienė labai patiko.
Po vakarienės visi susėdome prie laužo. Gėrėme arbatą, valgėme Oho javainukus. Prie mūsų komandos prisijungė dar trys žygeiviai. Trys prisijungė, o su penkiais teko atsisveikinti.
Visa vakarą Artūras visus linksmino savo dainom bei gitaros muzika. Taip vakarojome pakankamai ilgai. Ištvermingiausi miegot nuėjo gerokai po vidurnakčio :).
O dabar truputis statistikos :)
• 13-ąją dieną pas mus iš viso buvo 35 žygeiviai.
• Jauniausiam žygeiviui 10 metų.
• Viso žygio metu vyriausias mūsų žygeivis - 69 metų vyras.
• Nuo pat pradžių iki galo žygiuoja net 6 žygeiviai (du iš jų KTU žygeivių klubo "Ąžuolas"atstovai, du savo noru prisijungę žygeiviai ir dvi kultūros vadybinkės).
Džiaugiamės, kad prie mūsų prisijungia įvairaus amžiaus, skirtingų pomėgių žmonės. Tikimės, kad šis projektas kiekvienam iš jų paliks neišdildomus prisiminimus bei suteiks įdomios patirties.
Paskutinis vakaras stovykloje buvo nenusakomas žodžiais. Ežeras ir saulėlydis apsikabino kaip du seni bičiuliai ir dovanojo nenusakomą žodžiais reginį. Maudynės tą vakarą atrodė kaip geras kadras iš romantisko filmo. Pakvipo nepakartojo skonio Jūros gaminta sriuba, kurią visi skaniai suvalgę vaišinomės ir pačiu dar miške pagamintu tinginiu. Pasirodė mėnulis ir pro medžių viršūnes stebėjo tikra puotą. Šokiai menesienos šviesoje, dainos ir armonika netilo dar ilgai. Sunku perteikti bent trupinelį to, ką jautėme, bet degancios kelionės draugū akys bylojo apie tai, jog tokie vakarai gimsta ne taip dažnai, tad atmintyje ji visi nešiosimės ilgai. Paskutinis rytas prasidėjo prisijungus jau anksčiau keliavusioms moterims, kurios atgabeno nuostabų pyragą. Kojos iki Adutiskio ėjo lėtai, kiekviena žingsnį dar norėjosi pratęsti. Deja jau finišavome ir smagiai sušokę paskutinį rateli su Adutiškio kapela atsisveikinome. Likit sveiki bičiuliai, būkite ir toliau tokiom šviečiančiom akim ir nepamirškite kaip gera grojant armonikai pašokt menesienoj:) Iki pasimatymo, tikime, jog ankščiau ar vėliau visi pasimatysime ir vėl. Pasirašo Monika ir Sandra iš Utenos autobusų stoties, kur mes katik išgirdome Jūsų dainuotąją Pelėdą, kurios ankciau iš viso nebuvome girdėjusios. Atsisveikiname iš Utenos, geros kloties visiems.
Skubame dalintis paskutinių dienų įspūdžiais, o jie buvo tikrai nepaprasti. Kad net nebuvo laisvos minutes pasipasakoti.
Pabudę Smalininkų mokykloje išėjome visi pasivaikščioti po miestelį. Pagaliau atsidūrėme visai šalia Rusijos sienos, kurią skyrė tik Nemuno vingiai. Čia aplankėme ir visiems labai patikusį technikos muziejų, kur labai šaunus šeimininkas papasakojo mums tokių istorijų, kad net ir sunku patikėt juo buvo. O žmonių svetingumu mes jau žavėjomės nuo pat pirmų dienų. Čia taip pat buvome pavaišinti labai skaniu pyragu su medumi bei šaltu šulinio vandenėliu. Visi labai dėkojame mielam ponui Justinui už tokį šiltą priėmimą. Toliau kelias tęsėsi iki pat Viesvilės miestelio, kur mus pasitiko kultūros centro meno vadovė Eglė su savo dukrele. Čia mes poilsiavome, gėrėme arbatėlę ir mokėmės lipdyti iš molio. Vėliau patraukėme į Švedkalnio piliakalnį, kur mums žuvienę jau virė draugiškas ir be galo svetingas Viešvilės seniūnas Valentinas. Su mumis praleisti vakarą atėjo ir mažieji Viesvilės gyventojai- Viesvilės vaikų namų auklėtiniai:) Jų ir seniūno kompanijoje laabai skaniai valgėme garsiąją seniūno žuvienę, o vėliau ir meno vadovės Eglės ant laužo kepta duonelę. Vaikų namų auklėtiniai irgi pasidalino su mumis ne tik savo gyvenimo kasdienybe, bet ir vakariene:) Ačiū visiems už svetingumą!:)
Jau sutemus, grįžome į nakvynės vietą, kur vieni dar vaišinosi arbata, o kiti, užsigardžiavę pono Justino įdėtomis lauktuvėmis- bičių korio medumi- užmigo tik padėję galvas ant čiužiniu...
Atsikėlėme anksčiau nei įprastai, nes reikėjo atsisveikinti ne tik su Jurbarko savivaldybe, bet ir su dviem bendražygemis, kurios pasitraukė is žygio, likus vos dviems dienoms. Tačiau mūsų nesumažėjo! Nes prisijungė Julija iš Viešvilės ir dar anksčiau mus palikęs, bet vėl prisijungęs Tautvydas iš Vilniaus. Ši dienelė ištikrųjų mums buvo labai įspūdinga ir linksma. Gavę pasieniečių leidimą keliauti saugomoje zonoje su džiaugsmu iškeliavome ieškoti naujų paskutiniųjų įspūdžių. Keliavome Nemuno pakrante, o kitoje pusėje matėme Rusijos pasienį...taip užsižiurėje į šiuos vaizdus nuklydome kažkur ne ten kur turėjome nueiti, tad teko nemažai kilometrų sugrįžti atgal. O saulė kepino ir ta manta ant pečių nepasirodė per lengva, bet čia dar buvo tik visko pradžia. Pasiklydome ir eidami atgal. Užėjome į tokį tankų mišką, kur niekas nei kojos nebuvo įkėlęs, tad geriausia išeitis buvo bristi lediniu upeliu ir kaip visų buvo galvota, kad jis išves mus į kokį takelį. Tačiau apėję ratą tarsi ir vėl grįžome į ta pačia vietą, kuria jau kažkada buvome matę. Bet tada jau visi nusprendėme, kad geriau eiti toliau nuo Nemuno takeliu nei vėl klaidzioti aplinkeliais. Nors buvome visi slapi ir purvini, nuotaika mums buvo tik dar geresnė. Pagaliau išėję į takelį patraukėme Jūros upelio link. Sunku buvo keliauti, nes karštis nesiliovė musu kankinęs. Vos prieję Jūrą, griuvome visi ant žolės ir atrodė, kad jau daugiau nei žingsnio iš vietos. Bet.. Atsigavome tada, kai atrakciją mums visiems padarė pasieniečiai, kurie perkėlė mus kateriu į kitą upes pusę, kur jau ant stalo garavo skani žirnių koše. Gavome pasiūlymą nuvežti mus į nakvynės vietą, nes jau buvome visi tikrai nuvargę po visų klaidžiojimų po lankas, tačiau sukaupę visas jėgas atsisakėme tokio viliojancio pasiūlymo ir pasistiprinę patraukėme per miškus. Buvo vakaras, leidosi saulė, o mes keliavome mišku. Tiesiog didžiavomės savimi, kad paskutinį vakarą mes neprisvilinome savo blyno, ir neišmainėme kojų į ratus. Vakaro poilsis atpirko visus vargus. Susėdę prie laužo kepėm dešreles, grožėjomės žvaigždėtu dangumi, nakties tyla, miško alsavimu, prisiminėme visus sutiktus žmones, patirtus nuotykius ir laiką praleistą kartu. Net netikejome, kad jau sedėjome paskutinį vakarą kartu.
Paskutiniosios dienos rytą atsidekoje "Bitutės" stovyklos šeimininkui iškeliavome aplankyti Rambyno regioninį parką. Pamatėme įspūdingą Raganų eglę, didžiausius vargonus bažnyčioje ir susitikę su gide Giedre, sužinojome daugybę įdomių dalykų, kad net nepastebėjome kaip prabėgo laikas. Labai dėkojame Jums už tiek perduotos informacijos ir atsidavimą savo darbui! Pamatėme net ir ta senoviskai vadinama Tilžės miestą, o už šį apsilankymą dėkojame Bardinu užkardos vadams bei pasieniečiams.
Žingsniavome paskutinius kilometrus savojo marsruto ir netikejome, kad tai jau viskas, kad tai
jau pabaiga. Ir kad nebereikės daugiau keltis 8 val ryto, kad nebereikės daugiau žingsniuoti tų daugybės kilometrų ir nešti sunkių kuprinių. Netikėjome, kad nebesutiks mūsų pačios draugiškiausios bendruomenės, kurioms mes esame nepaprastai dėkingi ir sakome DIDELĮ AČIŪ už viską! Sakome ačiū visoms savivaldybėms ir jų organizatoriams, visiems keliautojams prisidejusiems prie mūsų, visiems žmonėms mums padėjusiems ir suteikusiems jėgų keliauti toliau! Lygiai po 15 dienų MES nugalejome! :) Gyvenimas mums metė dideli iššūkį ir išbandymą, bet mes jį išlaikėme! Sveikiname visus pagaliau apjuosus Lietuva ir pabaigus didįjį Tūkstantmečio žygį! Didelis AČIŪ dar karta visiems!
Šį savaitgalį šešios žygeivių grupės baigė dviejų savaičių misiją – apžygiavo Lietuvą ir išryškino jos kontūrus visam pasauliui. Tokiu žingsniu visi dalyvavę prisidėjo prie mūsų šalies vardo tūkstantmečio paminėjimo, įnešė savo dalelę į šią šventę. Tikiu, kad žygio dalyviai keliaudami drauge apjungė visą mūsų tautą. Šešios nešamos Lietuvos vėliavos iš skirtingų taškų, ypatingas Lietuvos žmonių svetingumas, nuostabios šalies vietos bei tvirtai paryškinti Lietuvos sienos kontūrai įrodė, kad esame vieninga ir neabejinga tauta!
Norėčiau padėkoti visiems dalyvavusiems už tvirtą valią žygiuojant, lietuvišką svetingumą sutinkant keliautojus, organizatoriams už ryžtą ir tvirtybę įgyvendinant šią simbolinę kelionę bei visiems parėmusiems ar kitaip prisidėjusiems prie sėkmingo idėjos įgyvendinimo. Esu įsitikinęs, kad šis žygis dar ilgai liks mūsų atmintyje ir taps savotišku pagrindu ateities projektams, skirtiems Lietuvos pažinimui bei garsinimui.
Sveiki,
kaip jau tapo tradicija, ryte vėlgi valgėme šviežių bulvių blynų! Apdovanoję ponia Jadvygą projekto skarute bei žygeivės Indrės daina, atsisveikinome ir žvaliai iškeliavome į naują dieną. Pirmąja lankytina vieta tapo Žižmų akmuo "Mokas". Nuėję ten vis juokavome - kuri iš mūsų gi reiktų paaukoti. Atsakymą rasite fotogalerijoje.. :)
Na o toliau, grožėdamiesi gamta, keliavome link Bečionių piliakalnio, kuris paliko neišdildomą įspūdi. Taip pat aplankėme Stakų pilkapyną, Rimašių gatvinį kaimą. Šis, lyginant su Žižmais, buvo mažiau paliestas dabarties, jame lyg labiau išlikusi istorija, medinė architektūrą - senoviniai namukai, dailiai išpjaustyti langų rėmai. Netgi pati kaimelio pagrindinė gatvė išgrįsta akmenimis. Norėdami ilgiau pasigrožėti senąja lietuviška architektūra, susėdome čia papietauti. Na o po vėliau, truputi pakoregavę maršrutą vėlgi grįžome nakvoti į Poskonis, tik šįkart jau ne užkardoje ar parko direkcijoje – o stovyklavietėje "Pelėda". Kad būtų saugiau nakvoti viešoje erdvėje, pasiprašėme gerųjų pasieniečių pagalbos, kurie maloniai sutiko padėti ir naktį atkeliavo patikrinti kaip mes gyvuojame. Naktį miegojome ramiai, nors ir buvo truputį šalta. Vis tik jau rugpjūtis... Atsikėlę ryte paskutinį kartą pasimėgavome viskuo - ką už dienos
pakeisime gyvenimų mieste - mišką, vandens telkinį, paukščių čiulbėjimą... Paskutiniai projekto pusryčiai. Iki finišo liko tiek nedaug, vos dvidešimt kilometrų ir dviejų savaičių žygis, skirtas paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį, baigsis. Po pusryčių vėl nuėjome
į parko direkciją, dar karteli padėkojome kultūrologei Irutei, atsisveikinome ir patraukėme į Šalcininkus, kur mūsų lauke vairuotojas, turėjęs nuvežti į Vilnių. Ėjome, grožėjomės, pakeliui snustelėjome ir penktą valandą pasiekėme Šalčininkų miesto centrinę aikštę. Žygeivių veiduose keista išraiška, jose skaitomas vienas žodis: viskas. Džiaugsmas, kad sėkmingai įveiktas visas maršrutas, liūdesys, kad viskas baigėsi. Atsisveikiname vieni su kitais. Grįžtant namo vis dar negalime patikėti - mes tai padarėme! Įgyvendinome misija - apeiti Lietuvą, aplankyti svarbiausius kultūros, istorijos, gamtos, archeologijos objektus, susipažinti su vietos gyventojais. MUMS PAVYKO!
Sveiki, lyg karališkos vakarienes dar butu buvę negana, pusryčiams Danutą paruošė šviežių krosnyje keptų bulvinių blynu su voveraičių padažu, tikro kaimiško pieno, varškės, kiaušinių. Iškeliavome link Žizmų sotūs ir patenkinti. Apžiūrėjome Gaujos upės slėnį, retuosius Dieveniskių regioninio parko augalus, aplankėme Mačiučių gatvinį
etnografinį kaimą, Krakūnų gatvinį etnografinį kaimą. Taip pat aplankėme pirmojo nepriklausomoje Lietuvoje žuvusio pasieniečio Gintaro Žagunio žuvimo vietą. Žizmuose klausėme kultūrologės Irutės pasakojimo apie medinę šių vietovių architektūrą ir po pasakojimo keliavome į nakvynės vietą - Jadvygos Gaidienės sodyba. Kadangi jau
buvome išalkę, vakarienei išsivirėme bulvių, pasikepėme dešrelių. Įdomiausia dalis čia buvo ta, kad projekto vadove Virginija visai komandai prikepę žagarėlių. Įsivaizduojate žygyje žagarėlius? Taip taip, valgėme tikrų tikriausius skanų skaniausius žagarėlius ir
miegoti nuėjome pavargę, sotūs ir laimingi :)
Dvyliktoji diena. Rytą pradėjome maudynėmis ežere. Išsimaudę puolėme valgyti mūsų nuostabios virtuvės galvos Romo grikių košės. Pavalgę išsiruošėme į žygį. Šiandien kelionės tikslas - Kapčiamiestas. Jį pasiekėme gana anksti, nes žingsniavome sparčiai. Kapčiamiestis mus sutiko šiltai. Pavaišino skaniu kugeliu bei arbata. Po sočios vakarienės mus aplankė Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras. Jis atvežė mums dovanų didelį šakotį. Visi susėdę ant pievelės smagiai pabendravom. Mūsų žygeivis Arturas pagrojo gitara, padainavom. Nakvojome mokyklos sporto saleje. Todėl prieš miegą dar pažaidem krepšini ir futbolą. Dar kiek pavakaroje, išsiskirstėme visi į savo kampus miegoti.
Šiandiena prasidėjo apsilankymu Tverečiaus užkardoje. Pakeliui dar apžiūrėjome ir pirmojo pasaulinio karo įtvirtinimus ir keliavome link vienintelio Lietuvoje likusio kupetinio kaimo. Buvome sutikti labai svetingų seimininkų, kurie ne tik leido nuo vasaros lietaus pasislėpti savo gonkelyje, bet ir vaišino pienu, vaistažolių arbata, į lauką išnešė stalus ir suolus. Kaimas išties sužavėjo savo jaukumu, dvasingumu, jame norėjosi likti ir ilgeliau, bet atsisveikinę su šiuo unikaliu kaimeliu ir prisikrovę krepšelius obuolių patraukėme toliau. Priėjome Guntauninkų kaimą, kuriame ant keliuko išėję dvi močiutės iškart puolė kviesti į vidų, vaišino mus kaip ilgai lauktus svečius ir dalijosi pasakojimais. Viena mocčutė mus palydėjo iki pirmojo pasaulinio karo bunkerių. Maloniai mus sutiko ir bibliotekininkė Danutė iš gretimo kaimo, visur mus lydėjo ir kelionei įdėjo sūrio. Visi sotus ir aprūpinti dėmesiu pajudėjome į Medinų pusę, tikslią vietą sunkiai pavyko rasti, bet sutikę malonius girininkus buvome pakviesti į stovyklavietę miške. Šiuo metu puode jau garuoja oboulių kompotas, o mes laukiame komandos papildymo. Gražu miške, eglynai ir pušelės aplink, traška laužas ir kvepia šiluma.
